Keistai. Jaučiuosi labai keistai. Lyg sapne. Ir aplink vyksta nepaaiškinami dalykai. O aš stengiuosi nesikišti – tiesiog koncentruojuosi ties savo tikslais ir ramiai darau tai, ką privalau. Kartais reikia tiesiog palaukti, kol audra praūš, o ne vaidinti didžmogį ir iš paskutinių jėgų stengtis plaukti prieš srovę. Tiesiog paleisti. Juk po audros visada pasirodo saulė.
***
Saldainiai – tai ypatinga tema. Galvodama apie rankų darbo saldainius mintimis nukeliauju į mažą ir neįtikėtinai jaukią šokolado krautuvėlę. Maloni pardavėja nusišypso ir pasisveikina. Jai apie penkiasdešimt, plaukai iki pečių, šviesūs, garbanoti. Veidas šiek tiek raukšlėtas ir linksmas. Ji verčia šypsotis.
Kvepia šokoladu. Vienoje krautuvėlės pusėje mažas muziejus – skirtingos kakavos pupelių rūšys, kakavos sviestas, milteliai, skirtingos šokolado rūšys – nuo baltojo iki tamsiausio. Šalia guli kelios šokolado biblijos, jau kiek pavargusios nuo smalsių lankytojų pirštų. Ant apskritų stalų kalnai iš netvarkingai sulaužytų šokolado gabalų. Rinktis galima bet kokį – nuo sveriančio vos kelioliką gramų, iki kilograminių milžinų.
Šalia didelių langų – rankų darbo saldainiai, sudelioti ant medinių lentynų. Jų begalės – su graikiniais riešutais, karamele, šampanu, levandomis, citrina, kava, mėtomis, brendžiu ir razinomis. Kai kurie apvolioti kvepiančioje kakavoje, o kai kurie pasipuošę juodojo ir baltojo šokolado sluoksniais. Apibarstyti cinamonu, jūros druska ir trupintais rožių žiedlapiais. Nesitiki, jog jie valgomi.
Perkant kiekvienas saldainis supakuojamas atskirai ir kiek sulamdytą šviesiai rudą popierių, o maišelis su krautuvėlės pavadinimu perrišamas sukta virvele. Pardavėja šypsosi ir kviečia užsukti dar.
Tikiuosi, kada nors apsilankysiu tokioje šokolado krautuvėlėje.
***
Šitie saldainiai – greičiau idėja, o ne konkretus receptas. Vaisiai suteikia šiek tiek gaivumo, bet jie tikrai nebūtini. Taip pat tiks keletas lašų brendžio, riešutai, rožių vanduo ir kt. Juodas vidus ir baltas paviršius su tamsiomis drožlėmis atrodo labai puošniai – padirbėti tikrai verta.
Su baltuoju šokoladu turėjau šiek tiek sunkumų – iš pradžių bandžiau mirkyti saldainius ir baltajį šokoladą be jokių priemaišų, bet jis buvo pernelyg tirštas, tad keturi saldainiai nutempė visą plytelę šokolado. Kai įmaišiau keletą šaukštų pieno, šokoladas pasidarė labai skystas, tad saldainius teko mirkyti dukart, ir glazūra iki galo nesustingo netgi šaldytuve.
Bandžiusieji rašo, jog į baltajį šokoladą reikia dėti ne pieną ir ne grietinėlę, o šaukštą sviesto arba aliejaus – tada jis nebus toks tirštas ir stings tvarkingai. Bet kokiu atveju, net nesustingusi glazūra skoniui nekenkia.
Šokoladiniai saldainiai su pasifloromis ir baltuoju šokoladu
apie 15 saldainių
140g pieniško šokolado
60g juodojo šokolado (mažiausiai 70% kakavos)
15g sviesto
4 šaukštai riebios grietinėlės
2 didelių pasiflorų minkštimas (be kauliukų)
120g baltojo šokolado + šaukštas sviesto
šiek tiek juodojo šokolado papuošimui
Juodąjį ir pienišką šokoladą ištirpinkite garų vonelėje kartu su sviestu bei grietinėle. Neperkaitinkite. Nukelkite nuo vonelės ir įmaišykite pasiflorų minkštimą. Masę palikite šaltai kelioms valandoms, kol gerai sustings. Po to arbatiniu šaukšteliu imkite šiek tiek šokolado ir sukite tarp delnų, kol saldainiai pasidarys apskriti. Grąžinite į šaldytuvą.
Sulaužytą baltajį šokoladą kartu su sviestu sudėkite į siaurą indelį (pvz, nedidelį stiklainį) ir vis pamaišydami ištirpinkite garų vonelėje. Sustingusius saldainius smeikite ant dantų krapštukų ir nardinkite į baltajį šokoladą. Pertekliams leiskite nuvarvėti, o saldainius susmeikite ant, pavyzdžiui, obuolio puselės. Leiskite šokoladui sustingti.
Norėdami saldainius papuošti juoduoju šokoladu jį ištirpinkite, nardinkite dantų krapštuką maždaug iki pusės ir greitai jį ištraukę virš saldainių brėžkite atsitiktinas linijas (saldainių paviršiaus stenkitės neliesti).
Kai papuošimas sustings, dėkite saldainius į mažas formeles arba į kiek sulamdytą kepimo popieriaus „krepšelį“. Laikykite šaltai.
Skanaus!
