Taigi, su praėjusiomis.
Smagu žiūrėti į
žmonių veidus, kai paklausę, ką suplanavau/pažadėjau padaryti šiais metais,
atsakau, jog NIEKO. Nebent, neplanuoti ir nežadėti. Ne, nepasiduoti gyvenimo
tėkmei, o improvizuoti. Nesigraužti. Džiaugtis. Vertinti. (ha, visgi visai be planų neišeina)
Kaip minėjau
prieš gerą mėnesį, vieną gražų rytą ponas paštininkas pradžiugino siuntiniu nuo
Kalėdų Senelio Slapuko. Net neišpakavusi be galo nudžiugau – juk gavau dovaną nuo
pačios akcijos organizatorės Viktorijos! "Receptų Medis" (visgi
kartais ir man nuskyla)
Taigi, Kūčiukai
bei Kalėdiniai sausainukai briedžių, eglučių bei ežiukų pavidalu nuvažiavo pas
mamą, kur rinkosi visa šeima. Ir dabar man žūtbūt reikia tų saisainių recepto,
nes jie buvo vieni skaniausių, trapiausių ir šauniausių mano ragautų sausainių.
Garbės žodis.
Naive šokoladas su apelsinais ir cinamonu užslėptas giliausioje virtuvės
spintelėje, nes juk žinote, kad šokoladas yra mano silpnoji vieta. Suragautas
iki pusės, kita pusė laukia ypatingos progos. Šokoladas tikrai puikus ir
kokybiškas. O tai, kad jis pagamintas Lietuvoje, daro jį dar ypatingesnį.
Ir, žinoma,
žurnalo Virtuvė Nuo... Iki... Kalėdinis
numeris. Daug nereklamuosiu, nes esu tikra, jog visi apie jį žinote. Skaitinys
tikrai geras. O ir be galo simboliška – Lietuviško kulinarinio žurnalo
nelaikiau rankose jau daugiau, nei dvejus metus.
Viktorija, dovana tikrai puiki, ačiū. O jau kokie teisingi žodžiai parašyti
atviruke...
Ha, o čia mano
tradicinis Kalėdinis keksas. Puošybos talentas pas mane užslėptas LAAAABAI
giliai, bet skonis nenuvylė. Sunkus, saldus, šventiškas. Su daug brendžio.
Šiemet visai nebrandintas, bet šitoks mums patiko labiausiai.
