2010 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

Sodri daržovių sriuba su žuvimi

Nė nežinojau, kaip pavadinti šią sriubą, nes tai nėra tikroji žuvienė. Tai sodri ir kvapni daržovių sriuba su žuvies gabaliukais. Kažkas panašaus. Bet svarbiausia, jog sriubos skonis išties nuostabus, o ji, nors ir nekaloringa, bet pakankamai soti.
skonis – 10/10
2 porcijos
1 porcija – 130kcal be priedų

Nuovirui:
gabaliukas saliero šaknies
pusė morkos
pusė svogūno
pusė mažo rūgštaus obuolio (itin tinka prie žuvies)
pusė nedidelio pomidoro
2 česnako skiltelės
gabaliukas paprikos
keli lauro lapeliai
juodieji pipirai
žiupsnelis kmynų
švieži krapai (naudojau stiebelius, nes šakelių pagailėjau. Aromatas lygiai toks pats)

70g menkės/jūros lydekos filė
1 didelė bulvė (170g)
pusė morkos (40g)
pusė svogūno (40g)
šaukštelis aliejaus
juodieji mailti pipirai, džiov. bazilikai, raudonėliai
druska

lydytas sūrelis
švieži krapai


Daržoves ir prieskonius, skirtus nuovirui užpilkite vandeniu ir virkite 30-40min. ant mažos ugnies. Jei norite sodresnio skonio, daržoves pakepinkite ant sausos keptuvės arba orkaitėje. Sultinį nukoškite, daržoves išmeskite.
Bulves supjaustykite kubeliais. Morką bei svogūną susmulkinkite, pakepinkite sausoje keptuvėje. Sudėkite daržoves į sultinį, virkite 10-15min. Žuvies filė įtrinkite druska bei prieskoniais. Kol daržovės verda, keptuvėje įkaitinkite aliejų ir apkepkite filė. Tada ją susmulkinkite ir sudėkite į sriubą. Virkite dar keletą minučių, kol bulvės suminkštės. Tiekite su lydytu sūreliu (itin rekomenduoju jį, o ne grietinę) ir šviežiais krapais.


Skanaus!

2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Lazanija su varške bei špinatais

Kažkada, labai labai seniai, pirmą kartą paragavau lazanijos. Iš Maximos (I know, I know). Riebus kečupu persisunkęs padažas ir jame plaukiojantys ištižę lakštai. Kartu su pirmu šio patiekalo kąsniu manyje gimė alergija. Iki šiol žodis „lazanija“ man asocijuojasi su tais ištižusiais lakštais ir pomidorų padažu. Ir nors esu įsitikinusi, jog būna skanių lazanijų, kol kas jų nemėgstu.
Bet taip paprastai aš nepasiduodu. Praėjus kelioms dienoms po skaniojo patiekalo degustacijos, nusprendžiau lazaniją pasigaminti namie. Čiupau lakštų pakelį, permečiau akimis receptą ir pasigaminau (Aha, faršą apkept, su pievagrybiais. Dar ten svogūnų rodos buvo. Iš pieno ir kažko ten padaryt padažą. Užbarstyt sūriu. Iškept.  Nu gi lengviau nebūna!). Ir, nors pati tuo stebiuosi, visiems patiko. Aišku, manąją improvizaciją lazanija pavadinti galėtų tik gerą fantaziją turintis žmogus, bet svarbiausia, jog buvo labai skanu.
Taip kartais ir gaminu (ne tik tą patiekalą). Dedu šio bei to ir tiek, kiek norisi. Taip, matyt, ir gimsta receptai.
Gal kada nors išdrįsiu paskelbti savosios lazanijos receptą, bet šįkart apie kiek kitokią. Apie vegetarišką. Su varške bei špinatais. Irgi pusiau improvizacija, bet žinojau, kad pavyks, nes joje naudojami keturi itin vienas prie kito tinkantys produktai – špinatai, česnakai, muskato riešutas bei sūūūris. Taip, pavyko puikiai.

Lazanija su varške bei špinatais
2 porcijos
4 lazanijos lakštai (naudoju žaliąją, su špinatais)
120g varškės (rinkitės minkštą, be gumulėlių)
230g pieno
200g špinatų (naudoju šaldytus)
1 svogūnas
2-3 skiltelės česnako
50g fermentinio sūrio
pusė šaukšto miltų
šiek tiek sviesto
šaukštelis aliejaus
muskato riešutas, bazilikai, lauro lapelis, juodieji pipirai, druska

Lazanijos lakštus trumpai apvirkite (7-10min.). Svogūną susmulkinkite, apkepkite ant įkaitinto aliejaus. Kai svogūnas gražiai pagels, įspauskite česnako skilteles ir pakepkite dar šiek tiek. Sudėkite atitirpusius špinatus, įpilkite šlakelį vandens ir pakaitinkite porą minučių. Įberkite druskos, pipirų, baziliko bei muskato riešuto. Varškę sutrinkite šakute, sumaišykite su pora šaukštų pieno (apie 30g). Palikite šaukštą varškės masės, o likusią supilkite ant kaitinamų špinatų. Jei reikia, įpilkite dar šlakelį vandens arba pieno (masė turi būti gana tiršta). Sviestą ištirpinkite keptuvėje, ant jo pakepinkite miltus. Po truputį, gerai maišydami, supilkite likusį pieną. Įberkite druskos, prieskonių, įdėkite lauro lapelį ir maišydami maždaug minutę kaitinkite ant mažos ugnies. Lauro lapelį išmeskite. Mažą kepimo formą ištepkite šaukštu padažo. Dėkite lakštą, tepkite padažu, dėkite trečdalį špinatų. Taip susluoksniuokite tris sluoksnius. Uždėję paskutinį lazanijos lakštą, patepkite likusia varškės mase bei apibarstykite tarkuotu sūriu. Kepkite apie 15min. įkaitintoje orkaitėje.
Skanaus!

2010 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

Cinamoniniai pusryčiai ir Svajonė

Vieną kartą, kai pažvelgiau pro virtuvės langą ir pamačiau tolumoje plytintį mišką ir už jo besislepiančią pavargusią saulę, mane aplankė Svajonė. Tada dar nežinojau, kokia tai svajonė ir ar ilgai ji viešės mano širdyje. Žinojau tik tai, kad noriu sustabdyti laiką, švelniai nusišypsoti, paimti Svajonę už dar mažyčių rankyčių, įrėminti į gražiausią rėmą ir mėgautis ja amžinai. Norėjau, kad tas jausmas truktų dar bent kelias akimirkas. Ir dar kelias. Ir dar... Deja, tokie jausmai ilgam neužsibūna. Jausmas greitai dingo, bet Svajonė liko. Ji buvo tokia tokia nepažįstama, bet aš puikiai žinojau, jog ji yra tik mano.
Dabar mažytės jos rankutės liko praeity - Svajonės greitai auga, jei širdyje sutinka Meilę. Ne tik aš turiu Svajonę – visi jas turi, tik kai kurie to dar nežino. Jos ateina tada, kai žmonės to mažiausiai tikisi.
Svajonės būna skirtingų spalvų – baltos, rožinės, geltonos, mėlynos, pilkos. Kai tik jos gimsta, ten, Svajonių Danguje, visos būna bespalvės. Spalvą joms suteikia jų šeimininkai – žmonės. Manoji – rožinė. Kuo Svajonės stipresnės, tuo jų spalvos ryškesnės. Jeigu šeimininkas nesirūpina savąja Svajone, ji suserga. Ji darosi vis mažesnė, jos spalva blunka, kol galiausiai jai tenka palikti savąjį šeimininką ir grįžti atgal į Svajonių Dangų, kur jai suras naują šeimininką. Svajonės panašios į nedidelius debesėlius. Jų negalima paliesti, nuvyti, ar padėti į stalčių – jos visada skrajoja šalia savo šeimininko veido. Dar Svajonės moka kalbėti. Jos kalba išskirtinai paryčiais, kai naktis užmiega, o besišypsanti saulė skelbia naują dieną. Svajonės kalba labai labai tyliai, kai žmogus dar visiškai neatsibudo. Daugelis žmonių pagalvoja, jog tai tiesiog sapnas ir greitai apie viską užmiršta. Bet jeigu gerai įsiklausyti, galima išgirsti, kaip Svajonė savo šeimininkui nurodo kelią, kuriuo jis privalo eiti.
Be to, jeigu Svajonė yra laiminga su savo šeimininku – jei jis ją myli, rūpinasi ir džiaugiasi, Svajonių Dangus atsiunčia dar daug Mažyčių Svajonių. Jos atrodo taip pat, tik niekada neužauga. Mažytės Svajonės žaidžia ir linksminasi. Kartais jos ima šokinėti atsimušdamos į orą, lyg maži spalvoti kamuoliukai. Jų paskirtis – teikti džiaugsmą žmogui. Ir kuo daugiau žmogus džiaugiasi, tuo daugiau mažyčių Svajonių skrajoja aplink jį.
Ne visos Didžiosios Svajonės išsipildo. Tos, kurios nesipildo skirtos tik tam, kad žmogus išmoktų tinkamai rūpintis ta, kuri kada nors išsipildys. Bet netgi tos, kurioms nelemta išsipildyti, lydi žmogų visą jo gyvenimą, jei jis jas myli. Dažniausiai netgi pats šeimininkas apie jas užmiršta, nes jos užmiega širdyje.
Gerai įsižiūrėjus į praeivius, šalia jų veidų galima kai ką pamatyti. Lyg laimingus debesėlius, beveik skaidrius. Ir kuo debesėliai didesni, tuo praeivių šypsenos platesnės.


Savaitgalio pusryčiai – skaniausias maistas. Norisi kažko šilto, paprasto ir jaukaus. Kai pamačiau šį receptą, supratau, jog tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Naktį, vartydamasi lovoje, jau užuodžiau bananų, nubarstytų cinamonu, aromatą. Turėjau ir liūdinčių bananų, ir pasukų (kurių nemėgstu), ir netgi muskato riešuto. Taip, tai likimas.
Pirma mintis, kuri aplankė ryte – Blyneliai. Su bananais. Ir cinamonu. Bet norėjosi dar kažko. Kažko, kas padarytų mano savaitgalio pusryčius absoliučiai cinamoninius. Na taip, cinamoninė kava!
O kai pradėjau gaminti... tas aromatas... ir spalvos. Beje, dievinu trintų bananų kvapą. Ir nė nežinau, kuo netrintų bananų kvapas skiriasi nuo trintų, bet mėgstu būtent pastarąjį. O jei dar cinamonas.... ir karamelė. Su milžinišku puodu karštos kavos su pienu... Žodžiu, skelbiu viešai – SVAJONIŲ PUSRYČIAI NUSISEKĖ! Ir dar. Baisu sakyti, bet mano namuose pakvipo Kalėdomis. Na ne. Tai cinamono kaltė. Ruduo tik prasideda ir aš verčiu save nesvajoti apie žvarbią žiemą ir baltą pūką, krentantį iš dangaus.

Mademoiselle, ačiū už tikrai nuostabų receptą (:
Insolente, ačiū ir Tau. Kava tiesiog puiki, ir proporcijos visiškai atitinka mano skonį :)


Bananiniai blyneliai su cinamonu ir bananų padažu
skonis – 10/10
šaltinis – Gardus Kąsnelis
porcijos – 1 didelė (8 maži blyneliai)
kcal – 500

65g pasukų arba jogurto
0,5 prinokusio banano
0,5 kiaušinio
40g miltų
0,5 š. rudojo cukraus (dėjau baltą)
¼ a.š. cinamono (dėjau pusę šaukštelio)
¼ a.š. kepimo miltelių
žiupsnelis vanilinio cukraus
žiupsnelis druskos
šiek tiek aliejaus

1 bananas
0,5 š. rudojo cukraus (naudojau baltąjį)
½ a.š. sviesto
vanilinis cukrus
cinamonas, muskatas (papildomai dėjau prieskonių obuolių pyragui)

Gerai sutrintą bananą sumaišykite su pasukomis. Kiaušinį išplakite su vaniliniu cukrumi iki purios masės ir supilkite ant bananų. Visus sausus ingredientus įmaišykite į masę. Kepkite ant aliejumi pateptos keptuvės ant mažos ugnies.
Padažui bananą supjaustykite griežinėliais, sumaišykite su cukrumi bei prieskoniais. Sviestą ištirpdykite, sudėkite į jį bananus ir troškinkite kelias minutes, kol padažas sutirštės. Blynelius tiekite karštus, apipilę bananų padažu.


Jeigu geriate kavą ir esate cinamono fanas, prie blynelių labai tiks ši (ir visai ji ne brokuota!) :)

Blynelių receptą šiek tiek pakeičiau pagal save (dėjau mažiau miltų) ir sumažinau kiekį, nes gėriu reikia mėgautis dozuotai :)

Skanaus!

2010 m. rugsėjo 11 d., šeštadienis

Mėtų ledai su šokolado gabaliukais

Geriausias antidepresantas ir imuniteto stiprintojas – muzika. Labai garsi. Geriau senesnė. Geriausia – Reamon’as (tarkim, jo daina Josephine. Arba C Inside). Ir pikti kaimynai. Ir aš su nekalta šypsena. O kai taip atsitinka, visi debesys prasisklaido ir ima šviesti saulė. Jei ne ten, išoriniame pasaulyje, tai bent jau manyje.

Labai mėgstu ledus. Ir šokoladą. Ir mėtų-šokolado derinį. O jei dar leduose.... na, supratot. Seniai norėjau išbandyti, bet vis atsirasdavo priežastys, kodėl ne šįkart. Pagaliau susiruošiau. Rudenį... :)
Įkvėpė neseniai atrasti šokoladiniai saldainiai su mėtiniu įdaru „Dinner Mints“.

Mėtų ledai su šokolado gabaliukais

skonis – 8,5/10
šaltinis - plombyras iš IRRI style

2 švieži kiaušiniai
130-150g riebios grietinėlės
65g pieno*
40g cukraus
30-40 lapelių šviežių mėtų lapelių
40-50 tarkuoto (arba stambiau pjaustyto) juodojo šokolado
40g mėtų sirupo**

*pieną galite pakeisti rieba grietinėle, jei nebijote kalorijų
**naudojau Monin firmos mėtų sirupą. Jei neturite/nenorite, tiesiog dėkite daugiau mėtų lapelių bei cukraus. Beje, tada ledai bus ne žalsvos, o rusvos spalvos, nes susmulkintos mėtos įgauna rudą spalvą.


Trynius gerai išplakite su cukrumi. Mėtų lapelius gerai nuplaukite, nusausinkite ir susmulkinkite blenderyje su šlakeliu pieno. Grietinėlę išplakite iki standžios masės, baltymus taip pat. Atsargiai išmaišykite grietinėlę, trynius, baltymus, pieną, smulkintas mėtas bei mėtų sirupą. Statykite į šaldiklį. Po pusvalandžio viską gerai išplakite ir vėl grąžinkite į šaldiklį. Kartokite 4-5 kartus. Kai masė taps labai tiršta, įmaišykite šokoladą ir šaldykite kelias valandas.

Dėmesio! Jei nesate geležinių nervų, patariu pieną keisti grietinėle, nes iki 2-3-ojo plakimo jis atsiskirs nuo bendros masės. Kai man taip atsitiko, išsigandau, jog teks valgyti ledus su mėtinio pieniško ledo sluoksneliu apačioje :). Bet po poros plakimų viskas puikiai susimaišė.
Skanaus!

2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Kivių konfitiūras ir vaikystės vasaros

Keista, bet iš savo vaikystės atsimenu tik vasaras. Ne žydinčius kaštonus, ne ramiai krentantį sniegą, ne auksinius lapus... vien tik vasaras. Ir netgi ne tai, kaip vykdavome atostogų prie jūros ar ežero, ne kažkokias ypatingas dienas, o paprastą vasarišką kasdienybę. Atsimenu linksmą draugų juoką, gėlėtas sukneles, savo akinukus rožiniais rėmeliais... Atsimenu tą jausmą, kai išeidama į pilną gėlių balkoną jausdavausi lyg tropikuose. O rytais kasdien valgydavau šviežių uogų, kątik atneštų iš turgaus. Dar atsimenu tą dievišką aromatą, kai milžiniškame puode kątik nuskintos uogos sumaišomos su cukrumi. Ir daug žavių stiklainių, sustatytų palei sieną...
Beje, esu visiškai įsitikinusi, jog mano vaikystės vasaromis nebūdavo lietaus. Juk mane žadindavo saulė.

Dabar šis paprotys jau seniai dingęs. Visų gyvenimai stipriai pasikeitė, o ir prasmės virti tonas uogienių nėra. Bet kai pamačiau Jurgos gamintus nektarinų, bazilikų bei bananų, Eglės kriaušių ir Egidijos agurkųiškart užsimaniau prisiminti tai, kas seniai užsigulėjo atmintyje. Norėjosi kažko ekzotiško, bet kartu paprasto. Pamačiusi šį receptą, supratau, jog tai JIS!

Kivių konfitiūras su laimais

skonis – 10/10

1 nedidelis stiklainis
šaltinis - carina-forum

4 kietesni kiviai
1 laimas
100g cukraus

Kivius nulupkite, supjaustykite nedideliais kubeliais. Laimą gerai nušveiskite, išilgai perpjaukite į 4 dalis, tada supjaustykite labai plonais griežinėliais (kartu su žievele). Vaisius sumaišykite su cukrumi, sudėkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies apie 15min pabaigoje vis pamaišydami. Po kelių minučių kaitinimo išsiskirs nemažai sulčių, tad vandens tikrai nereikia. Kaitinkite tol, kol skystis stipriai sutirštės ir konfitiūras taps panašus į marmeladą, bet dar jausis kivių gabaliukai (neturi išeiti košė, todėl rekomenduojama imti ne itin minkštus kivius).
Dėmesio! Dariau konfitiūrą keletą kartų. Nors jis ir turi būti šiek tiek kartokas dėl žievelių, kartais skonis buvo pernelyg kartus. Nekartokite mano klaidos – kaitinkite ant kiek didesnės nei vidutinės ugnies, geriau dažnai pamaišykite. Kuo mažesnė ugnis, tuo lėčiau tirštėja konfitiūras, ir tuo labiau išsiskiria žievelių kartumas. 15-20min kaitinimo – pats tas.

Konfitiūras tikrai vertas būti išbandytas – skonis labai geras, kvapas malonus, o konsistencija marmeladinė.





Skanaus!

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Moliūgų duonelė su cinamonu

Jei dar nesibaigė lietus
Ir jei dar oras ne toks gražus,
Brolau, laikykis, nenusimink,
Tu nosies dar nenukabink.
Tu nematei linksmų veidų,
Tau nesinori niekur eit iš namų.
Gal tavo nuotaika bloga,
Tik negalvok, kad taip bus visada.
Jei tavo ašaros dar čia
Ir tavo liūdnos mintys šalia,
Numok ranka į jas ir sustok,
Blogiems dalykams nepasiduok.
Nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,
Tai žibantis saulės miestas tau švies visąnakt iš toli.
Ir jeigu tu skrisi į dangų ištiesęs rankas lyg sparnus,
Pasieksi planetą Soliari ir rasi ten savo draugus.
A. Mamontovas „Saulės miestas“

Šįkart mano ruduo visiškai kitoks. Ir nors labai myliu rudenį, šis man nelabai patinka. Ir nepaisant to, kad man ruduo – naujovių metas, norisi tik sedėti pledo ir ramunėlių arbatos kompanijoje. Nerašysiu, koks ruduo man patinka – tai puikiai padarė Insolentė. O štai tokio aš norėčiau. Mielo ir, kaip visada, saulėto...

Kai pamačiau šį receptą, aplankė senas geras jausmas vardu noriu-čia-ir-dabar!!! Kitą dieną duonelė jau garavo ant stalo. Su (ne)dideliais pakeitimais. Vietoj autorės siūlomos nesaldžios duonos su česnaku ir paprika, išsikepiau saldžią su cinamonu ir razinomis :)

Moliūgų duonelė su cinamonu


skonis – 8,5/10
porcijos – 1 kepalėlis
šaltinis - carina-forum



225g moliūgo
115-130g šilto vandens
30g cukraus
350-400g miltų
7g sausų mielių
2 šaukštai aliejaus
30g razinų
¼ - ½ a.š. druskos
cinamonas, imbieras, muskato riešutas (galima naudoti meduolių/obuolių pyragų prieskonius)
aliejus


Moliūgą supjaustykite nedideliais kubeliais (kuo smulkiau pjaustote, tuo greičiau iškeps), sudėkite į skardą (vienu sluoksniu), įpilkite šiek tiek vandens ir kepkite 20-30min. arba tol, kol suminkštės. Kai iškepęs moliūgas šiek tiek atvės, susmulkinkite jį blenderyje. Razinas užplikykite vandeniu ir palikite 20-30min., kad suminkštėtų. Mieles sumaišykite su nedideliu kiekiu šilto vandens bei 1 a.š. cukraus. Palikite 10-15 min. Tada mieles sumaišykite su likusiu vandeniu, cukrumi, druska, prieskoniais bei moliūgo tyrele. Po truputį įsijokite miltus (kiekis priklauso nuo moliūgo sultingumo bei vandens kiekio). Tešla turi išeiti minkšta, elastinga ir nelimpanti prie rankų. Gale įmaišykite aliejų bei razinas. Uždenkite maistine plėvele ir palikite šiltai 1val. arba tol, kol tešlos padvigubės. Įkaitinkite orkaitę iki 230°C, apačion įstatykite indą su šaltu vandeniu. Sudėkite tešlą į aliejumi pateptą formą. Pirmas 5-7min. kepkite 230°C karštumo orkaitėje, paskui sumažinkite iki 210°C ir kepkite dar 25-30 (aš ties 20-25 kepimo minute duonelės viršų patepiau nedideliu aliejaus kiekiu).

Duonelė, kaip jau pastebėjote, veganiška. Moliūgo skonis beveik nesijaučia (galbūt cinamono ir kitų prieskonių dėka). Būtinai išbandysiu ir autorės variantą, kad galėčiau sulyginti. Bet ryte, su sviestu, cinamonu bei tobulai tinkančia ramunėlių arbata, ji suėjo puikiai :)




2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Tiramisu ledai ir nemiga

Mėgstu būti viena. Ir gyventi vienai man patinka. Trečią valandą nakties galiu išverst visą drabužių spintą ir matuotis mėgstamas sukneles. Arba žiūrėti romantiškas komedijas iki paryčių. O pirmą valandą dienos, pažadinta amžinai alkano katino, galiu valgyti ledus. Tiesiog prisėdusi prie šaldytuvo su milžinišku šaukštu galiu valgyti skaniausius pasaulyje ledus iš bendro indelio (bendro? su kuo? juk vistiek viskas atiteks MAN:) ).
Galiu visą dieną vaikščioti su naktiniais ir niekur neišlįsti iš namų. Pasiilgsiu tokios prabangos, nes greitai jos neliks.
Kalbant apie amžinai alkaną katiną... man atrodo, jam prasidėjo nemiga. Ir užmigti jis negali būtent tada, kai miegu aš. Vos sumerkiu akis, prasideda žaidimai, kniaukimai, užpuola nepakeliamas alkis ir šiaip nepasitenkinimas. Matyt tiesiog tuo, kad aš miegu. Tiksliau, stengiuosi miegot. Bet vos tingiai išlendu iš lovos, jis užmiega. Ir miega iki pat vakaro. Iki tol, kol neateina mano eilė miegot.  Pasiilgsiu to. Pasiilgsiu to balto pūkuoto kačiuko su skirtingomis akimis, kuris taip ir negavo vardo.













Tiramisu ledai

Niekada nesu gaminusi naminių ledų. Turbūt dėl to, kad neturiu to prietaiso ledų gamybai. O be jo gaminti užima laiko. Ir pastangų reikalauja. Bet vieną naktį (na taip, idėjos kyla išskirtinai naktimis) baisiai užsinorėjau Tiramisu skonio ledų. Ir visai nesvarbu, kad nė neįsivaizduoju, kokio skonio jie turėtų būti, nes niekada nesu valgiusi nieko panašaus. Juk kai man kažkas šauna į galvą, neįmanoma atsikratyti apsėdusios minties. Teko bandyt.

skonis – 10/10
porcijos – 4
šaltinis – adaptuota iš David Lebovitz knygos „The Perfect Scoop“


200g mascarpone
90g half and half*
40g cukraus (saldomanai deda daugiau)
2š. karamelinio likerio/romo/brendžio (tobulai tiktų Baileys)
1-1,5 a.š. tirpios kavos granulių
25-30g pieniško šokolado (iš esmės, galima jo nedėti)
kakava
alkoholyje mirkytos razinos (pagal norą)

*half and half – tai pieno-grietinėlės mišinys (lygiomis dalimis). Tad galima imti 45g riebios grietinėlės ir tiek pat pieno


Ištirpinkite kavą nedideliame kiekyje half&half (puikiai tirpsta ir šaltuose skysčiuose). Sumaišykite su maskarponės sūriu, likusiu half&half, cukrumi bei alkoholiu. Viską gerai išplakite. Indą su mase uždenkite ir pusvalandžiui įstatykite į šaldymo kamerą. Tada ištraukite ir vėl gerai išplakite. Kartokite 4-5 kartus. Sulyg paskutiniu plakimu masė turi būti stipriai tiršta. Šokoladą ištirpinkite ir visiškai atvėsinkite, bet neleiskite sukietėti. Jei dedade, į ledus įmaišykite razinas (man jos čia puikiai tiko). Masę išverskite į plokštesnį indą (naudojau nedidelę kepimo formą). Atsargiai šaukštu pilkite šokoladą (jis turi būti tikrai atvėsęs) ir maišykite ne iki galo (kad išeitų ploni šokolado sluoksniai). Ledus negailėdami barstykite nesaldinta kakava ir statykite kelioms valandoms į šaldiklį.


Nors labiau mėgstu vaisinius ledus, šitie man žiauriai patiko. Razinos įdomiai įsipaišo į bendrą skonį, o maskarponės sūris suteikia kreminę konsistenciją ir puikų skonį (be to, gaminimas lengvesnis, nei su trynių-grietinėlės mišiniu). Storas kakavos sluoksnis ledus padaro dar panašesnius į visiems žinomą desertą. Kartosiu. Ir ne kartą.


Skanaus!

Baklažanų užtepas

Retai valgau sumuštinius. O jei ir valgau, tai vien tik vegetariškus, nes mano šaldytuve itin retai galima rasti mėsos, tinkamos sumuštiniams. Ir netinkamos taip pat, nes nesu didelė mėsos gerbėja.
Šis aptepas – grynai daržovinis, bet savo skoniu jis primena aštrų kreminį užtepą, o ne keptą daržovę :)



½ baklažano
2 sk. česnako
pora šakelių šviežių petražolių
šaukštas kreminio sūrelio
citrinos sultys (½-1 a.š.)
pipirai, druska
čili paprika
šviežia/apkepta duona
graikiški riešutai

Baklažaną suvynioti į foliją, kepti apie 20min 200°C karštumo orkaitėje (kol suminkštės). Atvėsinti, nulupti. Supjaustyti į keletą dalių ir kartu su česnakais bei petražolėmis susmilkinti blenderyje. Įmaišyti kreminį sūrelį, druską, pipirus, papriką bei citrinų sultis. Tepti ant duonos, papuošti riešutais.