2011 m. vasario 27 d., sekmadienis

Baziliko arbata

Tikrai taip, su fantazija turiu problemų. Ne, ne gaminimo prasme. Šitą kilogramais pardavinėt galima būtų (ačiūdiev neišdedu čia visų savo šedevrų). Fantazijos trūksta vaizdine prasme. Senas geras fonas. Na patinka jis man, puikiai pabrėžia maisto spalvas ir formas, patogus beje – daugiau kieme fotografuoti nelabai ir yra kur. Tai vat ir kišu jį į kiekvieną fotosesiją.  Kita vertus, jeigu užkimbu už kažko, kas man baisiausiai patinka – džinsų, dainos, ledų, žmogaus ar knygos – būnu lyg apsėsta. Nieko kita man nepatinka, netenkina ir nedomina. Žinoma, iki tam tikros akimirkos. Tad, gal ir čia tas pats – visai ne fantazijos stoka (na gal truputį), bet dar ir keistos manijos. Tegul taip ir lieka.

Turiu dar vieną, šįkart jau kulinarinę, maniją. Ne salotos, desertai ar pyragai, o receptai, gulintys aplanke su droviu pavadinimu „Kiti“. Taigi, padažai, sirupai, gėrimai, džemai ir kiti „Kiti“. Štai, tarkim, gėrimų turiu 69 receptus. Na gerai, kai kurie jų – suderinami. Lieka gal kokie 50. Daugelis – kokteiliai (smoothie), keletas kompotų ir gera dešimtis arbatų – kriaušių ir medaus, ramunėlių su abrikosais (kuri greitai turėtų pasirodyti ir čia), su cinamonu, vanile, obuoliais ar apelsinais. Mėgstu arbatas. Jei spintelė virtuvėje būtų guminė, tikrai užkraučiai ją visokio plauko prieskoniais, pupelėmis ir arbatomis.

Kokia mano mėgstamiausia? Ramunėlių. Bet ne arbatinių, o tikrų – nesmulkintų ir nefasuotų vienkartiniais pakeliais. Kvepiančių medumi ir vasara. O dar mėtų. Ir žinoma, žalia su jazminais. O šįkart – kažkas įdomesnio. Iki šiol niekada nei mačiau, nei ragavau arbatos iš baziliko. Gaminimas – nuodėmingai paprastas, skonis ir aromatas – vasariškas. Geriu ją šiltą, padardintą citrina ir medumi (būtinų būtiniausiai, jis padeda sukurti visišką harmoniją). O dar autorė sako, kad jei gaminsite iš violetinio baziliko, arbata bus... mėlynos spalvos. Aha, o dabar įsivaizduokite savo svečių, reakciją. Kai įspaudi citrinos/apelsino sulčių, spalva tampa rožinė.

Baziliko arbata
1 stiklinė
šaltinis – ideas for dinner

stiklinė verdančio vandens
saujelė baziliko (naudoju kelis lapelius, visa kita – stiebeliai)
citrinos skiltelė
medus/cukrus

Žoleles nuskalaukite, užpilkite karštu vandeniu ir pavirkite apie 10min. Išjungę ugnį uždenkite ir palaikykite dar 15-20min. Tiekite įspaudę citrinos sulčių bei įdėję medaus.
P.S. Asmeniškai man arbata skaniausia kiek atvėsusi. Be to, nepamirškite, jog jei dėsite medų į karštą skystį, visos jo gerosios savybės pradings.





O kokią arbatą mėgstate Jūs?

2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Pavasariški spaghetti su citrininiu padažu

Vakar ryte, eidama namo, pagalvojau, jog turbūt jau pavasaris. Ne, ne tas, svajonėse ir mintyse, o tikras. Ir nekalbėsiu apie paukščių čiulbesį, gėlių žydėjimą, vis anksčiau atsibundančią saulę – Jūs ir patys tai puikiai žinot. Tokiais rytais džiūgauju, jog gyvenu taip toli nuo metro stoties – kiekvienas žingsnis – tikra palaima. O jei dar ausyse skamba, tarkim, tokia daina...


Buvo keletas tokių mėnesių, kai negalėjau gyventi be... makaronų (pastos, gražiai tariant). Valgyčiau ją kasdien – su pievagrybiais, baklažanais, kepta paprika, cukinijomis, špinatais, pesto, mėsos kukuliais, krevetėmis ar tiesiog su pomidorais ir česnako skiltele. Ir visi receptai su pasta man atrodė baisiausiai skanūs. Dabar kiek aprimau, bet vistiek pasigaminu kokį patiekalą bent porąkart į mėnesį. Šis receptas – absoliučiai pavasariškas. Kvapni citrinos gaidelė, šparaginių pupelių lengvumas, šviežių bazilikų spalva ir aromatas...
Bandžiau kelis variantus – su šparaginėmis pupelėmis be baziliko, be vištienos, su brokoliais vietoj pupelių, tik originalo dar neišbandžiau – su žirneliais. Irgi skamba baisiai skaniai. Be to, stipriai rekomenduoju naudoti baziliką – su citrina jis pakvimpa itin gaiviai ir pavasariškai.

Pavasariški spaghetti su citrininiu bazilikų padažu
1 porcija
390 kcal
šaltinis – Книга гастронома. Про макароны

50g spaghetti (arba tagliatelle, kaip originale)
100g vištienos filė
50g šparaginių pupelių (naudoju šaldytas)
šaukštas tepamojo sūrelio (kaip Philadelphia)
žievelė, nutarkuota nuo visos citrinos
1-2 šaukštai citrinos sulčių
2 česnako skiltelės
pora šakelių šviežio baziliko
šlakelis aliejaus, druska, pipirai

Spaghetti išvirkite gerai pasūdytame vandenyje. Mėsą supjaustykite juostelėmis. Aliejų įkaitinkite, sudėkite vištieną ir pakepkite iki rusvumo. Sumažinkite ugnį iki minimumo, po minutės sudėkite sukapotą česnaką (atsargiai su įkaitusia keptuve, česnakas greitai skrunda). Įpilkite šlakelį vandens , sudėkite citrinos žievelę, supilkite sultis, įberkite druskos ir pipirų. Kaitinkite ant silpnos ugnies keletą minučių. Tuo metu į verdantį pasūdytą vandenį sudėkite šparagines pupeles (galite perpjauti į 2-3 dalis). Virkite 3-4min, kol suminkštės. Į vištieną sudėkite sūrelį, pupeles, susmulkintą baziliką, jei reikia, įpilkite dar šlakelį vandens. Makaronus nukoškite. O toliau – pagal norą: galite juos dėti į keptuvę ir maišyti su padažu, galite dėti į lėkštę ir padažą pilti ant viršaus. Padažą rekomenduoju daryti ne itin tirštą, kad visi makaronai juo pasidengtų.
Skanaus!



2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Naujas draugas

Noriu šuniuko. Bet ne... šuniukas – tai tas mažas, inkštintis, drebantis padarėlis. Noriu didelio, protingo, draugiško ir ištikimo. Tokio, kuris padėjęs galvą man ant kelių giliai atsidūstų ir žiūrėtų giliomis akimis su begaliniu dėkingumu. Tokio, kuris visais būdais ropštųsi į lovą, nors jam ten negalima. Tokio, kuris nepyktų, kai vėlai pareinu namo. Ir kaskart pasitiktų prie durų taip, lyg laukė čia metų metus. Ir išlydėtų taip, lyg daugiau niekada nepasimatysime. Nugyvenusio labai sunkų gyvenimą ir kasdien ateinančio padėkoti už suteiktą laimingą senatvę. Ir tokio, apie kurį galvotum vos ne kasdien, nors jo jau seniai nebėra...

Gerai jau, nepaisant slogios pradžios, viskas yra tikrai gerai. Ir beje, turiu naują naminį gyvūnėlį. Tiesa, brangoką, bet labai, labai, LABAI šaunų. Štai tokį. Va taip va.

O dabar grįžtam į kulinarinį pasaulį. Neseniai atšvenčiau n-tąjį gimtadienį. Ilgai galvojau, ką gi įdomaus pasigaminus. Tortą? Boring! Pyragą? Neee. Mažytį pyragaitį su kremu ir viena žvakute? Hmm, stilinga, populiaru, madinga. Dėl to banalu. Taigi, labai, taip sakant, neįprastas patiekalas gimtadienio proga – pomidorų sriuba. Aga, nė pati negalėjau pagalvoti, kad iki tokio nusirisiu.
Sriuba puiki. O man, nemėgstančiai pomidorų sriubos, tai buvo tikras atradimas. Kaip žinoma, gera sriuba, prasideda nuo gero sultinio, tad siūlau nepagailėti poros daržovyčių ir išsivirti sodrų ir aromatingą sultinį. Kas dar? Švieži pomidorai. Būtinų būtiniausiai. Gamindami su konservuotais gausite irgi skanią, bet visiškai kitokią sriubą. Švieži bazilikai – labai labai rekomenduojami. Visiems žinoma seniausia pomidorų ir bazilikų draugystė. O kas dėl mėsytės – galima su, galima be. Jei vis dėlto nusprendėte pirmąją, imkite jautieną. Nuoširdžiai sakau – su kiauliena ar paukštiena nė nebandykite. Jautiena tobulai pabrėžia pomidorų aromatą. Tai tiek.

Keptų pomidorų sriuba su jautienos kukuliais ir baziliku

skonis – 10/10
porcijos – 3

400-500ml daržovių sultinio*
5 vid. dydžio pomidorai
½ raudonos saldžios paprikos (pagal norą)
200g jautienos faršo
1 svogūnas
4-5 česnako skiltelės
sauja šviežio baziliko
½ šaukšto medaus
alyvuogių aliejus
druska, cukrus, raudonėlis, čili pipirai, juodieji pipirai
skrudinta duona (su česnaku arba sūriu)

*sultinį gaminu iš: svogūno (nenulupto), poros česnako skiltelių, saliero gumbo gabaliuko arba poros lapkočių, morkos, paprikos gabalo, lauro lapelių, pipirų žirnėlių. Dar neseniai nusipirkau ir negaliu atsidžiaugti džiovintų žolelių mišiniu - bouquet garni. Tai prancūziškas žolėlių mišinys, naudojamas sriuboms, sultiniams, padažams itt. Pagrindinės sudedamosios dalys – tai petražolės, lauro lapai ir čiobreliai. Manasis supakuotas porcijomis kaip arbata, tad labai lengva jį išimti iš sultinio. Priklausomai nuo to, kokią sriuba gaminsiu, dedu žoleles – krapus žuvies sriubai, baziliką pomidorų, petražoles visoms kitoms. Jeigu turiu laiko, visas daržoves kokį pusvalandį paskrudinu orkaitėje iki rudumo.

Orkaitę įkaitinikite iki 220 °C. Pomidorus perpjaukite pusiau, sudėkite į kepimo indą vienu sluoksniu odele į apačią. Jei naudojate papriką, ją išvalykite, supjaustykite gabalais ir sudėkite ten pat. Jeigu norite, tarp jų sukaišiokite nenuvalytas česnako skilteles ir baziliko lapus. Pašlakstykite alyvuogių aliejumi, apibarstykite maždaug šaukšteliu cukraus, kad jie skaniai karamelizuotųsi. Statykite į orkaitę ir kepkite apie pusvalandį. Galite įjungti grilio funkciją. Tuo metu faršą suprieskoniaukite, susukite mažyčius kukulius ir apkepkite ant didelės ugnies. Nusausinkite servetėle. Svogūną supjaustykite plonai, česnaką susmulkinkite ir abu apkepkite iki rudumo ant šlakelio aliejaus. Kai pomidorai iškeps, nuimkite nuo jų odelę ir supjaustykite kubeliais (jie bus labai minkšti). Papriką susmulkinkite. Sudėkite į verdantį sultinį pomidorus, papriką bei svogūnus, negailėdami įberkite prieskonių (ypač čili miltelių), įdėkite medaus ir, jei dar reikia, šiek tiek cukraus. Pavirę apie 10-15min, sudėkite kukulius ir virkite dar apie 5min. Tiekite gausiai apibarstę smulkintu baziliku su skrudinta duona.

P.S. Pagal norą sriubą galite sublenderiuoti ir jau tada dėti kukulius, bet asmeniškai man tokia daug skanesnė – kai yra ką pakramtyti.



Skanaus!

2011 m. vasario 14 d., pirmadienis

Antidepresinis maistas

Madinga (nekalbant apie neriniuotas sukneles, iPhon’us, Ugg batus, Starbucks, Anglijos vėliavą visur bei I (raudonširdis) NY): vegetarizmas, produktų derinimas, ekologiškumas, veganizmas, žalio maisto valgymas... daugiau nežinau. Ir kad ir kaip nemėgčiau to pojučio, jog lėtai tampu masinės psichozės (skaityk mados) dalimi, vis dažniau save pagaunu imdama sojos pieno pakelį, o sviestą keisdama hummusu. Mintis apie ekologišką maistą atrodo vis priimtinesnė. Jau gal pusmetį svajoju kokį mėnesį pagyventi veganiškai. O mintį apie vegetarizmą jau beveik įgyvendinau (kažkoks deja vu jausmas po baisiai šabloninės frazės). Ir visa tai puiku – nusipirkusi ekologišką kopūstą galiu ramiai miegoti – juk prisidedu prie pasaulio gelbėjimo, augu dvasiškai, stiprėju fiziškai ir viskas viskas yra puiku. Gal tam jie ir buvo sukurti?
Na gerai, gerai, prisipažinsiu – buvo mano gyvenime tokių etapų, kai valgiau tikrai sveikai. Ne, ne miltus be gliuteno ar sojos pieną. Viskas paprasčiau – jokios egzotikos, jokių pomidorų su žuvies genais – kuo paprastesnis maistas, tuo geriau: juoda duona su grūdais, morkos, kopūstai, obuoliai, žolelės, jogurtas, žuvytė, tamsūs ryžiai ir taip toliau. Kartais šokolado. Kartais kavos su pienu. Bet labai mažais kiekiais. Ir jaučiausi tikrai labai labai, kaip čia sako, awesome. Kalbos apie meilę gyvenimui, džiaugsmą ir energiją pasitvirtino su kaupu. Jokio nuovargio, skausmų ar depresijos. Ir vieną akimirką viskas lūžo. Prasidėjo mažu na ir kas, galiu sau leisti šiek tiek.... Šiek tiek virto noriu daaar ir viskas žlugo lyg nevykęs kortų namelis.
Taigi, kam visos šitos preliudijos – gyventi sveikai yra šaunu, gera ir madinga (ir neneikit, tai turi didžiausią įtaką). Ir gal jau būtų pats laikas ir man pasinerti į visa tai stačia galva, kaip tai daro daug daug žmonių. Juk tada jautiesi pakylėtas tiek fiziškai, tiek emociškai bei morališkai (kaip jau sakiau, gelbėju gamtą/gyvūnus/dar ką) ir nesiparinti su giliomis filosofinėmis mintimis.
Ir dar – aš šiandien tiesiog be nuotaikos. Šiaip sau. Ir todėl antidepresinis bananiškai šokoladinis pyragas man į pagalbą.


Drėgnas šokoladinis pyragas su bananais
Nemeluosiu, jei sakysiu, kad pyragas yra tobulas. Tai tobulas šokoladinis pyragas su bananais. Kvapnus, purus, bet kartu drėgnas ir minkštas, pakankamai šokoladinis, bet ne apkartęs. Vykęs. Tikrai tobulai vykęs pyragas.


skonis – 10/10
porcijos – 6 gabaliukai
kcal – 250kcal/gab.
šaltinis – White Plate

mažai formai (6 gab.) reikės:
65g juodojo šokolado (kuo tamsesnio)
40g sviesto
60g muscovado cukraus
1 didelio kiaušinio
2 bananų
40g jogurto
80g miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. cinamono
1 šaukšto kakavos
druskos

Orkaitę įkaitinkite iki 180°. Bananus sutrinkite šakute. Šokoladą ištirpinkite vandens vonelėje. Sviestą gerai išplakite su cukrumi. Sudėkite jogurtą, kiaušinius ir dar kartą gerai išplakite. Įsijokite miltus, kakavą, kepimo miltelius, cinamoną ir druską, išmaišykite. Galiausiai įmaišykite bananus ir šokoladą. Man iškepė per 30 minučių.


2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Špinatuose keptas kiaušinis

Ne visai seniai atradau špinatus. Tiksliau, atradau būdą, kaip gaminti dieviškai skanius špinatus. O kai jau turime dieviškai skanius špinatus, koks skirtumas, ką su jais darysime – dėsime į pastą, lazaniją, ryžius, blynelius, valgysime kaip garnyrą ar desertą. Jie paskanins bet kokį patiekalą.
Špinatai, beje, itin tinka prie virtų/keptų kiaušinių. Tiesiog tobulai. Ir sūris čia labai netgi į temą. O jei dar su pilno grūdo duonos riekele... Puikus derinys skaniam rytui.
1 porcija

1 kiaušinis
šaukštas tarkuoto sūrio
apie 50g šaldytų, geriau nesmulkintų špinatų (aišku, galima ir šviežių)
2 skilt. česnako
1 itin mažas svogūnas (naudoju banana shallots, jie daug švelnesni. Bet tiks bet kokie)
šaukštas kreminio sūrelio
šlakelis aliejaus
muskato riešutas, dž. bazilikai, druska, pipirai

Orkaitę įkaitinkite iki 180°C. Smulkiai sukapotą svogūną ir česnaką pakepinkite ant šlakelio aliejaus. Vos jiems įgavus auksinį atspalvį, sudėkite atšaldytus špinatus, įpilkite keletą šaukštų vandens ir troškinkite ant nedidelės ugnies, kol liks 1-2 šaukštai skysčio. Įdėkite sūrelį, suberkite prieskonius, išmaišykite. Įšjungę ugnį įmaišykite sūrį. Į formelę dėkite špinatus, įmuškite kiaušinį ir statykite į karštą orkaitę. Kepkite apie 10min arba iki norimo trynio kietumo. Tiekite su šviežia arba skrudinta duona.
Skanaus!

2011 m. vasario 10 d., ketvirtadienis

Skanusis Londonas ir vertimo sunkumai

Londonas. Nuėjusi į paprastą parduotuvę negaliu grįžti be pilno maišo pirkinių. Tai mane čia ir džiugina – ragavimas. Sunku būtų, sugrįžus namo, apsiprasti su mintimi, jog už riešutų sviestą reikia pakloti visą turtą, savaime kylantys miltai parduodami tik Marks&Spencer’yje, rožių vandens ir su žiburiu nerasi. Na, mintį supratot. O čia viskas atvirkščiai – galima rasti visko. Ekologiškų produktų kaina mažai tesiskiria nuo paprastų, pamačius naują receptą nereikia galvoti, kur pirkti ir kaip įpirkti tam tikrus produktus – juk čia yra visko. Atėjusi į eilinę parduotuvę žvelgiu į dešimtis rūšių miltų, cukraus, aliejaus, šokoladų, medaus, kruopų... Jau nekalbu apie ekzotiškus vaisius bei daržoves. Bet ką ten, čia mangas ir obuolys yra tiek pat ekzotiški. Nė vienas nėra vietinis. Avokadai kainuoja mažiau nei agurkai, ananasai lygūs su obuoliais. Nori levandų medaus? Prašom. Miltų be gliuteno? Jų daugiau nei paprastųjų. Pėlesinio sūrio? Rinkis iš 30 rūšių. Liči vaisiai? O kodėl gi ne? Juk jie nė ką brangesni už kriaušes.
Ką jau kalbėti apie virtuvių pasirinkimą. Ispaniški, japoniški, kiniški, itališki, prancūziški, indiški, meksikietiški restoranai plačiai atveria savo duris išsiilgusiems naujovių. Lietuviškų čia, beje, irgi pilna. Pažįstami ir ne itin pavadinimai, kvapai ir skoniai. Įdomios spalvos bei deriniai. Skanūs gėrimai ir vedantys iš proto aromatai. Naujovė ir įvairenybė. Taip, tai Londonas.
Vos tik paragavusi šių vaisių prisimerkiau. Sultingi, egzotiški, aromatingi ir rūgštūs. Stipriai rūgštūs. Bet vistiek baisiai skanūs. O šiame recepte jų rūgštumas kaip tik į naudą. Kvapnus, švelnios konsistencijos, gražios spalvos bei fantastiško skonio kremas mane pavergė. Yra tik vienintėlis ir mažytis bet. Nežinau, kaip pavadinti tai lietuviškai. Žodynas sako, jog passion fruit negalima vadinti marakujomis. Taisyklingas pavadinimas – pasiflora. Bet visuotinis gelbėtojas googl‘as rodo ne sultinguosius vaisius, o gražias gėlytes. Bet tiek jau to. Yra dar vienas mažytis bet. Neturiu žalio supratimo, kaip pavadinti populiarų Britanijoje curd lietuviškai. Kremas? Banalu. Masė? Neskanu. Žodžiu, gal tegul taip ir lieka? Passion fruit curd skamba labai netgi neblogai.
Beje, tiems, kas nenori/nemėgsta/myli savo piniginę ir neketina pirkti šių Lietuvoje itin brangių vaisių, siūlau naudoti paprastas citrinas. Tada gausite klasikinį curd variantą. Taip pat galite dėti dalį marakujos, dalį citrinos sulčių. Proporcijos – Jūsų fantazijos reikalas.

Passion fruit curd

½ stiklinės (apie 100g) passion fruit sulčių (nesaldintų)
2 šaukštai (20-30g) citrinos sulčių
100g cukraus (naudoju Demerara rudąjį)
3 kiaušiniai
50g sviesto

Sultis sumaišykite su cukrumi bei supjaustytu sviestu. Užvirinkite. Nuimkite nuo ugnies ir leiskite šiek tiek atvėsti. Kiaušinius lengvai suplakite (šluotele, plaktuvas čia nereikalingas). Kai sultys pravės, labai plona srovėle supilkite į kiaušinius, energingai juos maišydami. Dubenėlį su mišiniu įstatykite į karštą vandens vonelę (įgūdus, galima tai daryti ir be vonelės, bet keletą pirmų kartų stipriai rekomenduoju naudoti vandens vonelę). Nuolat maišydami kaitinkite mišinį apie 5 minutes. Paskutinę minutę skysta masė taps itin glotniu ir švelniu kremu. Vos kremas sutirštės, nuimkite jį nuo ugnies ir leiskite atvėsti. Galima uždengti maisto plėvele, kad viršus nedžiūtų, bet man ir taip nedžiuvo.
Skanaus!

2011 m. vasario 8 d., antradienis

Pradžia. Dublis 2


Susikrovusi lagaminus atvykstu į vieną didžiausių pasaulio miestų. Šiaip. Netgi ne iš būtinybės. Palikusi viską, kas taip įprasta, sava, miela (ir nelabai), pačiupusi porą mėgstamiausių suknelių, mėgstamą knygą ir kompiuterį skrendu nežinia kur. Viena ten, be jokių draugų ir artimųjų. Viena ten, be savo mylimo bevardžio katino. Viena mieste, kur skubėjimas ir stresas – kasdienė daugelio būsena. Be galo neįprasta. Miestas, kuriame visi jaučiasi svetimi ir nutolę, bet be galo gerai supranta vieni kitus. Kur kitų papročių, tikėjimo ir tradicijų žmonės, atvykę iš tolimų pasaulio kampelių gali tapti artimesni, nei savi. Mieste, kur normalus žmogus pasiklysta skubančių į niekur zombių minioje. Miestas, kuriame kiekvienas sukasi kaip galįs. Be jokios sažinės. Be jokios moralės. Jis šypsosi, demonstruodamas draugiškumą, o vos nusissukęs išgirsti galandamo peilio garsą. 
Miestas, kuriame neįtikėtinai lengvai susirandi draugų. Dar lengviau su jais atsisveikini. Miestas, kur, nepaisant milžiniško žmonių kiekio, daugelis bando prie kažko glaustis, jausdami nenumaldomą vienatvę ir tuštumą.
Miestas, kuriame pagaliau imi nuoširdžiai vertinti naminį maistą. Ir visi nuoširdžiai stebisi išgirdę, jog kažkas dar gamina. Miestas, kuriame viešpatauja greito maisto restoranai, išklijuoti baltu kafeliu, su viena kėde ir vazonu. Dievaži, jie man primena lavonines. Miestas, kuriame supermarket – tai indiška parduotuvikė 2x2. Miestas, kuriame pusė cm sniego sustabdo visą eismą. Metro, traukiniai, autobusai, taksi sustoja. Visur kamščiai, panika ir vėlavimas. Beje, apie autobusus. Taip, jie šaunūs, dideli ir išskirtinai raudoni. Daugelis jų – dviaukščiai. Bet jie nešvarūs. Todėl geriau vaikščioti pėsčiom – galima pamatyti vovėrių. Vovėrės – įprastas dalykas. Matau jas kasryt pro langą. O lapės naktim slankioja lyg šunys. Bet ne, šunys čia neslankioja. Tik lapės.
Kaip netikėta – norėjau rašyti, kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas. Ir kaip kažkas, uždarydamas prieš nosį duris atidarydavo langą. Parašiau mažyčius savo pastebėjimus apie stebuklų ir nusivylimų miestą. Miestą, iš kurio nesinori išvykti, ir į kurį nesinori grįžti.
Juliana