Kaip mes pomidorų konfitiūrą virėm

Kai žmogus neturi darbo ir rimtos veiklos, susigalvoja ją sau pats. Štai, tarkim, aš susigalvojau dukart per savaitę važiuoti į turgų. O gal kas naujo bus?  Kas ten naujo gali išaugt per tris dienas...? Bet, visgi, pora valandų jau nužudyta. Ir tai gerai. Nes nieko neveikimas veda iš proto.

O turgus, bent jau manasis, atrodo taip: visko pilna – nuo kojinių, iki žuvies. Suknelės, kurias nešioja jau pusė Londono ir rankų darbo dubenėliai. Dar svieriami riešutai. Po saule sunokintos mėsos kvapelis. Gėlės. Vaisiai. Kiniškas take away maistas.

Per daug nesidairydama nudumiu prie šviežių vaisių ir daržovių. Retkarčiais, tarp įprastų cukinijų ir pomidorų galima atrasti egzotikos. Labai, beje, pigios egzotikos. Karambolos, papajos, figos ir kitokios gėrybės. Ir asmeniškai man visa tai nėra skanu – nes tai nėra tikra. Bet paragauti vistiek įdomu. Ir štai pagriebusi keletą indelių fizalio ir šnekučiuodamasi su vienu vyruku laukiau savo eilės. Visai netyčia paklausiau, ką gi su juo galima pagaminti. Tas, ilgai nemąstydamas atsakė, jog restoranuose jį tiekia aplietą juoduoju šokoladu. Ir dar paminėjo, jog fizalio skonis jam be galo primena vyšninius pomidorus.

Paragavusi fizalio nusivyliau – rūgštokos uogos be ypatingo skonio. Kietos. Tiesa, gražios. Bet, taip sakant, nėra padėties be išeities. Pagal seniai išsaugoto recepto motyvus išsiviriau fizalio konfitiūrą. Ir, žinote, jis man pasirodė fantastiškas! fOntastiškas. Saldžiarūgštis, šiek tiek primenantis želė, su gražiomis skaidriomis uogytėmis.

Ir žinau, kad receptas nesusilauks populiarumo – fizalio kaina nežmoniška. Bet visgi, jei kas nors, kada nors ir kaip nors jo turės per daug – pabandykite. Manau, nepasigailėsite. Ir, beje, jis man kažkuo priminė kivių konfitiūrą.

P.S. Tai kodėl pavadinime minimi pomidorai? Gi atsimenate, vyrukas pasakė, jog fizalis jam pomidorus primena. Pagavot mintį, ar ne? Jei fizalio konfitiūras toks skanus, tai ir pomidorų turėtų būt ne ką blogesnis! Deja. Dar nepabaigtas virti konfitiūras atsidūrė šiukšliadėžėje. Taip, matyt ne visos genialios idėjos yra genialios.

Fizalio konfitiūras

1 nedidelis stiklainis

įkvėpimas iš čia

300g nuvalyto fizalio

150g cukraus

1 laimas (arba citrina)

1 nedidelis apelsinas (arba mandarinas)

Cukrų suberkite į nedidelį puodą, įspauskite citrusinių vaisių sultis, išmaišykite ir kaitinkite ant mažos ugnies, kol cukrus ištirps. Suberkite fizalį ir vis pamaišydami virkite ant silpnos ugnies kol uogos ims sproginėti (aš jas atsargiai subadžiau peiliu, nes sprodinėdamos jos gali aptaškyti karštu sirupu). Puode turėtų būti gana daug skysčio. Ugnį padidinkite ir kaitinkite apie 10-15min, kol beveik visas skystis išgaruos ir masė pasidarys tiršta, o uogos beveik skaidrios. Nukelkite puodą nuo ugnies, konfitiūrą sudėkite į sausą stiklainį. Šaldytuve konfitiūras stipriai sutirštėja – pasidaro kažkas tarp želė ir labai tiršto sirupo.

Skanaus!

Spausdinti

Konfitiūrai:

Kivių konfitiūras su laimais

Pieno konfitiūras su šokoladu ir riešutais

Confiture de lait au chocolat

Kartais bandau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmonės, priversti gaminti. Kol gyveno patys sau, vakarienei užkąsdavo jau paruošto maisto arba pasigamindavo kažką labai greito ir lengvo ir būdavo laimingi ir patenkinti. Bet, ačiūdiev ar deja, mūsų gyvenimas keičiasi, jame atsiranda naujų personažų, kurie nepalieka mums išeities. Drįsiu teigti, jog toli gražu ne visi bus patenkinti Maximiniais koldūnais ar jogurtu su vaisiais. Ir žmogus, gyvenime neišviręs sriubos, eina į nemylimą virtuvę ir stengiasi dėl savo mylimųjų. Ir jam gaminimas – tai kaip, tarkim, skalbimas. Jis tai daro, nes reikia, bet jokio malonumo nejaučia ir tiesiog nori greičiau užbaigti. Gerai jau, prisipažinsiu, aš to neįsivaizduoju. Kadangi mano gyvenimo personažai kol kas netapo man tokie artimi, kad kasdien gaminčiau jiems valgyt, man sunku tai suprasti. Kai nenoriu eiti į virtuvę, tiesiog neinu. O jei visada nenorėčiau ten eiti? Hmm, turbūt ir neičiau. Netikiu, kad gali būti skanus maistas, gamintas su nemeile.

Ar kada girdėjote apie pieno konfitiūrą? Aš tai ne. Ir nieko keista – pieno konfitiūras – tai gražiai pavadintas sutirštintas pienas. Visai kitoks, nei parduotuvinis. Pakankamai karamelinis. Kažkas tarp paprasto ir virto sutirštinto pieno. Skonis geras, bet ne toks ypatingas, kaip tikėjausi. Sakyčiau, paprastas. Skanus, bet neypatingas. Galima gaminti paprastą, galima dėti likerio, šokolado, riešutų, vanilės ar kitų priedų.

Pieno konfitiūras su šokoladu ir riešutais

1 nedidelis stiklainis

šaltinis - čia

0,5l riebaus pieno

250g cukraus (dedu 150g)

50g juodojo šokolado (kitą kartą dėsiu daugiau)

saujelė kapotų riešutų (pas mane graikiški)

Pieną sumaišykite su cukrumi, supilkite į nedidelį puodą storu dugnu ir pradėkite kaitinti ant silpnos ugnies. Kai pienas užvirs, gana stipriai sukils putos, bet paskui pienas virs pakankamai ramiai. Kaitinkite neuždengę 1,5-2val. kas 10 minučių pamaišydami, ypač pabaigoje. Pieno apimtis turi stipriai sumažėti. Konsistencija turi būti pakankamai tiršta, kaip karamelės, o spalva šviesiai rusva. Sudėkite gabaliukais sulaužytą šokoladą ir sukapotus riešutus. Originale sakoma, kad prieš vartojant reikia palaikyti šaldytuve 2-3 dienas, bet aš realaus skonių skirtumo nepajutau. Laikykite šaltai, geriausia stiklainyje.

Skanaus!

Kivių konfitiūras ir vaikystės vasaros

Keista, bet iš savo vaikystės atsimenu tik vasaras. Ne žydinčius kaštonus, ne ramiai krentantį sniegą, ne auksinius lapus... vien tik vasaras. Ir netgi ne tai, kaip vykdavome atostogų prie jūros ar ežero, ne kažkokias ypatingas dienas, o paprastą vasarišką kasdienybę. Atsimenu linksmą draugų juoką, gėlėtas sukneles, savo akinukus rožiniais rėmeliais... Atsimenu tą jausmą, kai išeidama į pilną gėlių balkoną jausdavausi lyg tropikuose. O rytais kasdien valgydavau šviežių uogų, kątik atneštų iš turgaus. Dar atsimenu tą dievišką aromatą, kai milžiniškame puode kątik nuskintos uogos sumaišomos su cukrumi. Ir daug žavių stiklainių, sustatytų palei sieną...

Beje, esu visiškai įsitikinusi, jog mano vaikystės vasaromis nebūdavo lietaus. Juk mane žadindavo saulė.

Dabar šis paprotys jau seniai dingęs. Visų gyvenimai stipriai pasikeitė, o ir prasmės virti tonas uogienių nėra. Bet kai pamačiau Jurgos gamintus nektarinų, bazilikų bei bananų, Eglės kriaušių ir Egidijos agurkų, iškart užsimaniau prisiminti tai, kas seniai užsigulėjo atmintyje. Norėjosi kažko ekzotiško, bet kartu paprasto. Pamačiusi šį receptą, supratau, jog tai JIS!

Kivių konfitiūras su laimais

skonis – 10/10

1 nedidelis stiklainis

šaltinis - carina-forum

4 kietesni kiviai

1 laimas

100g cukraus

Kivius nulupkite, supjaustykite nedideliais kubeliais. Laimą gerai nušveiskite, išilgai perpjaukite į 4 dalis, tada supjaustykite labai plonais griežinėliais (kartu su žievele). Vaisius sumaišykite su cukrumi, sudėkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies apie 15min pabaigoje vis pamaišydami. Po kelių minučių kaitinimo išsiskirs nemažai sulčių, tad vandens tikrai nereikia. Kaitinkite tol, kol skystis stipriai sutirštės ir konfitiūras taps panašus į marmeladą, bet dar jausis kivių gabaliukai (neturi išeiti košė, todėl rekomenduojama imti ne itin minkštus kivius).

Dėmesio! Dariau konfitiūrą keletą kartų. Nors jis ir turi būti šiek tiek kartokas dėl žievelių, kartais skonis buvo pernelyg kartus. Nekartokite mano klaidos – kaitinkite ant kiek didesnės nei vidutinės ugnies, geriau dažnai pamaišykite. Kuo mažesnė ugnis, tuo lėčiau tirštėja konfitiūras, ir tuo labiau išsiskiria žievelių kartumas. 15-20min kaitinimo – pats tas.

Konfitiūras tikrai vertas būti išbandytas – skonis labai geras, kvapas malonus, o konsistencija marmeladinė.

Skanaus!